Rugsėjis. Rožės.

Rugsėjis prasidėjo šeštadieniu. Kol vaikai ramiai miegodami džiaugėsi pirmu rudens laisvadieniu, aš šį ankstų rytą pasiėmiau savo fotoaparatą ir net negėrusi kavos išlindau į rasotą rožyną pasidairyti į žiedus.

Rytas buvo tikrai rudeniškas, o rožės, nubarstytos rasos lašeliais, skendėjo pirmąjame sodriame rūke. Šliašžiojau aplink jas su savo makro objektyvu ir gaudžiau magiškuose spindesiuose paskendusį sodą. Ieškojau voratinklių, bet jų mano sode dar nebuvo, o tai greičiausiai reiškia, kad vorai vis dar džiaugiasi vasaros malonumais:)

O šiaip, vėlesnės rugsėjo dienos nelabai ir skyrėsi nuo vasaros. Tas pats karštis, ta pati saulė, tas pats lietaus trūkumas, tas pats žolės augimas:)

Ypatingai gražiai atrodė rožės ‘Angelica’, ‘Cornelia’, ‘Samaritan’, ‘Rokoko’. Kitos tai pat neatsiliko, žydėjo gal kiek mažiau, bet bendras vaizdas rožyne buvo tikrai labai geras.

Pastebėjau, kad nepaisant aštrių dyglių ir po proceso subraižytų subraižytų rankų, man ypač patinka ravėti rožyną. Kadangi didžioji dauguma mano rožių yra kvepiančios, tai ravėjimas tampa tiesiog nemokama atpalaiduojančios aromaterapijos procedūra:)

Mėgstu ne tik ravėti, bet ir pasiėmusi sodo žirkles, bei kokį nors indą karpyti nužydėjusius rožių žiedus, tada juos parsinešti namo ir justi namuose sklindantį švelnų rožyno aromatą.