Spalis. Pabaiga

Spalį visu svoriu užgriuvęs ruduo sodo veją padengė geltonų atspalvių lapų kilimu, paslėpdamas žalią spalvą ir primindamas, kad jau laikas pradėti mokytis moliūgų skaptavimo:)

Nors geltona nėra mano mylimiausia spalva, šis ruduo mane žavi. Ypač kai nelyja. O jei dar šviečia saulė, tai iš viso fantastika:)

Braidau po tuos šnarančius lapus ir grožiuosi savo šabakštynais.

Ar yra dar kuo pasigrožėti sode?

Jei ieškai, tai ir randi, ane?

Vis dar savo pike yra rudeniniai astrai. Aišku, aukštesnės veislės vėl išgulė nuo lietaus ir tai šiek tiek erzina, bet nesumažina jų daromo įspūdžio.

Hortenzijos tvirtai tebelaiko savo žiedynus, ir jei vienos jau beveik numetė lapus, tai kitos ima ir žiū – išleidžia naują žiedyną. Hortenzijos yra, ko gero, mylimiausi mano krūmai, todėl net bijau skaičiuoti, kiek veislių auginu:) Ir jau iš anksto pergyvenu, kad visos norimos į sodą netilps:)

Melsvės ypač jautrios šalčiui. Vos pajutę vieną vėsią naktį, iš karto pageltonuoja ir palaipsniui dingsta nuo žemės paviržiaus:) Šiuo metu yra pats jų lapų geltonumas, o neužilgo ims dinginėti ir pasirodys tik vėlai pavasarį, kai jau nekils abejonių, kad gali sugrįžti šaltis.

O katžolė ‘Walker’s Law’ tai nieko nebijo – kaip pradėjo žydėt net nepamenu kada (gal birželį?), taip ir žydi iki šiol. Super pasiteisinęs augalas, visiškai nereikalaujantis jokios priežiūros. Tereikia nukirpt vieną kartą metuose ir viskas.

Rytinėje namo pusėje ant šlaito auga rožine spalva žydinčios alūnės. Šis gėlynas vis dar ‘procese’, todėl neaišku kas čia dar ir kaip keisis. Bet jame vietą jau iš anksto užsėmė našlaitės, neįsivaizduoju iš kur atsiradusios, spėju, kad iš pernai metų vazonų pribarstė sėklų ir sėkmingai išgyveno natūralią atranką:)

Su viržiais žaidžiu natūralios atrankos žaidimą. Prieš porą metų pasodinau ant šiaurinio šlaito apie 20 krūmelių ir jie vis palaipsniui nyksta. Aišku, vieta prasta, pažiūrėsim kiek dar laiko atsilaikys ištverminiausieji:)

Mulčias

Šiemet atradau grikių lukštų mulčią. Vieną daugiamečių augalų gėlyną padengiau juo. Mano sode augalai dar nėra pakankamai dideli, kad sulaikytų besisukiojančius vėjus, todėl bijojau, kad šis lengvutis mulčas jau po keli dienų išsinešios po visą teritoriją. Pyliau maždaug 5 cm storiu, palaisčiau kad truputį susislėgtų. Ir vienok laikosi:) Kol kas atlaikė ir lietų, ir šuns šėliojimus, ir ančių ragavimą:) Pažiūrėsim, kaip atrodys po žiemos.

O daržo zonoje augančių šilauogių mulčias – kankorėžiai:) Gražūs ne tik patys iš savęs, bet ir netikėtai užaugintais grybais:)